Įvairių tyrimų duomenimis, apie 63 % autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų patiria patyčias mokykloje. Palyginimui – tik 10 % neurotipiškų vaikų susiduria su patyčiomis. Autistukai daug dažniau tampa patyčių aukomis todėl, kad jie prasčiau supranta socialines užuominas. O jų elgesys bei reakcijos kitiems gali pasirodyti neadekvatūs ir juokingi. Jie taip pat turi polinkį pasikartojantiems veiksmams ir padidintą jautrumą išoriniams stimulams ir tuo skiriasi nuo kitų vaikų. Visi šitie faktoriai vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimą paverčia lengvais taikiniais.

Kaip atpažinti, kad iš jūsų vaiko tyčiojasi

Sužinoti iš autistiško vaiko, kad jis patiria patyčias gali būti labai sunku. Tiek dėl to, kad vaikas gali turėti komunikacijos sunkumų, tiek dėl to, kad jis gali turėti sunkumų identifikuojant tam tikrą elgesį kaip patyčias. Galiausiai, daugelis vaikų jaučia gėdą dėl to, kad iš jų yra tyčiojamasi, ir nenoriai dalinasi tokia informacija. Todėl visada atkreipkite dėmesį, ar pas jūsų vaiką neatsirado požymių, kurie galėtų rodyti, jog iš jo tyčiojamasi, pavyzdžiui:

• Neaiškios kilmės įbrėžimai, sužeidimai, mėlynės.
• Vaiko daiktų (vadovėlių, rūbų) dingimas arba sugadinimas.
• Padažnėję skundai apie blogą savijautą, besibaigiantys tuo, kad vaikas nebeeina į mokyklą ar būrelius.
• Valgymo įpročių pasikeitimas, miego sutrikimai.
• Suintensyvėję pasikartojantys judesiai (stimai). Dar didesnis nei įprastai dėmesys specialiesiems interesams.
• Vaikas vėliau nei įprastai grįžta namo (nes renkasi kitą kelią).

Dažnai mes iš įpročio patyčiomis laikome tik grubius pravardžiavimus ir fizinį smurtą – pastūmimus, užgavimus ir pan. Tačiau patyčių spektras gali būti kur kas platesnis – tai vaiko daiktų gadinimas, nepriėmimas į žaidimus ir bendras veiklas, taip pat patyčios internete – kuomet apie vaiką skleidžiama užgauli, ir, dažniausiai, neteisinga informacija.

Vienaip ar kitaip sužinojus, kad iš vaiko tyčiojamasi, daugelis tėvų susiduria su dilema – „ką daryti? Kaip apsaugoti savo vaiką? “ Ir neretai pasirenka keletą veikimo būdų, kurie yra neefektyvūs.

Reakcijos, kurių reikėtų vengti

Sužinojus iš vaiko apie patyčias, natūrali daugelio tėvų reakcija yra pasirinkt vieną iš trijų būdų:

• Pasiūlyti vaikui pasipriešinti erzintojui (“tu jam irgi trenk atgal”, “tu ji irgi pavadink taip pat, kaip tave vadina”).
• Pasiūlyti vaikui ignoruoti erzintoją arba jo vengti.
• Pasiūlyti vaikui, kad perimsite situacijos kontrolę į savo rankas ir “viską sutvarkysite”.

Nors visos šios reakcijos parodo nuoširdų rūpestį savo vaiku ir pačius geriausius ketinimus – dažnai jos yra visiškai neefektyvios. Galbūt jūs akimirkai pasijusite geriau, kad sugalvojote kažkokį sprendimą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje visos šios trys strategijos veikiausiai arba tiesiog bus nesėkmingos, arba netgi turės žalingų pasekmių. Štai kodėl:

• • Pasiūlymas vaikui pasipriešinti erzintojui – skatina galvoti, kad susitvarkyti su visa šia situacija yra jūsų vaiko atsakomybė. Ir nors apskritai būti tvirtam konfliktinėse situacijose – geras pasiūlymas, tačiau išsiuntimas vaiko atgal į mokyklą be detalesnės informacijos ir instrukcijų greičiausiai sukels dar daugiau žalos. Jo pasipriešinimas gali dar labiau išprovokuoti erzintojo agresiją, ir baigtis rimtesniais fiziniais sužalojimas. Jūsų vaikas taip pat gali ką nors sužaloti. Ir tai gali baigtis sutrikimo stereotipizavimu, stigmos “klijavimu” ir reikalavimu jūsų vaiką atsiimti iš mokyklos.
    Kur kas efektyviau yra pasiūlyti vaikui pageneruoti kartu idėjų, kaip šią situaciją jūs galite išspręsti kartu, kaip komanda.
  • Pasiūlymas ignoruoti erzintoją – lengviau pasakomas, nei padaromas dalykas. Yra 99% tikimybe, kad jūsų vaikas jau bandė ignoruoti erzintoją (tai labiausiai įprastas autistiškų vaikų elgesys patyčių situacijose). Jeigu šis būdas būtų suveikęs, veikiausiai jūs neskaitytumėt šito straipsnio ir neieškotumėt būdo, kaip padėti savo vaikui. Yra labai sunku ignoruoti kažką, kas mokykloje sėdi galbūt prie to pačio suolo, ar per fizinio lavinimo pamoką žaidžia vienoje komandoje. Taip pat nepamirškite ir erzintojo psichologijos – erzinantis žmogus tavo patyčiomis siekia gauti kokią nors reakciją, kuri jam yra tarsi atlygis ir patvirtina jo galią. T.y. jis tikisi, kad patyčių objektas apsiverks, pabėgs ir pan. Reakcijos nebuvimas – skatina tyčiotis dar intensyviau.
  • Pasiūlymas, kad jūs išspręsite šią situaciją patys – normalus ir suprantamas. Kiekvienas tėtis ir mama nori patraukti savo vaiką iš žalojančios situacijos. Ir be jokios abejonės, norėdami išspręsti visą situaciją, jūs tikrai turėsite daug dalykų padaryti patys. Bet nepamirškite, kad jei vaikas pasako jums apie patyčias – jis tai daro, nes ieško jūsų patarimo kaip galėtų išspręsti tą situaciją ir tuo pačiu jaustųsi įgalintas tai daryti pats. Jausmas „aš galiu“ labai svarbus. Taip pat vaiko įtraukimas svarbus ir todėl, kad patyčių situacijos gali kartotis (taip pat ir jam suaugus). Todėl labai svarbu stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą.
    Beje,  kaip rodo kitų tėvų patirtis – tiesioginis jūsų pokalbis su erzintoju ir susisiekimas su jo tėvais – daugeliu atvejų neduos ilgalaikio norimo rezultato. Norint pasiekti rezultato – vis vien prireiks viso komplekso priemonių.

Kaip galite sustabdyti patyčias iš autistiško vaiko

Norint efektyviai ir ilgam laikui išspręsti patyčių problemą, jums prireiks viso komplekso priemonių. Taip pat reikės apsišarvuoti kantrybe, nes kai kurie veiksmai pareikalaus jūsų laiko ir pastangų. Štai keletas pasiūlymų:

1. Sutarkite susitikimą su jūsų vaiko auklėtoja/mokytoja, socialiniu darbuotoju ir mokyklos administracijos atstovu (daugeliu atveju, tai bus mokyklos direktorė). Vietoje trijų atskirų susitikimų organizavimo, jei tik įmanoma paprašykite vieno bendro susitikimo. Taip išvengsite „sugedusio telefono“ efekto, bei žinosite, kad visi realiai įtaką galintys padaryti žmonės yra vienoje vietoje ir vienu metu skirs dėmesio jūsų klausimui.
Kad susitikimas būtų efektyvesnis:

• • Nepamirškite, kad daugiau pasieksite atkaklumu ir užsispyrimu, bet ne pykčiu ir pakeltu balso tonu.
  • Nesistenkite švelninti situacijos ir daiktus vadinkite tikrais vardais. Jeigu iš jūsų vaiko tyčiojasi, tai tiesiai ir įvardinkite, kad jis patiria patyčias. Nesakykite, kad jis „nesutaria su kitais”, „truputį apsistumdė su vaikais” ir pan.
  • Pasiruoškite susitikimui ir susirašykite pagrindinius dalykus ant lapo, kad stresinėje situacijoje nepamirštumėte paminėti visko, kas svarbu.
  • Susitikimo metu būtinai aptarkite keturis dalykus: kaip patyčių situacijos veikia jūsų vaiką, jo savijautą ir elgesį. Kokias patyčių situacijas ir dalyvius jums pavyko užfiksuoti. Kokia yra mokyklos atstovų perspektyva, kaip jie mato situaciją. Koks yra mokyklos siūlomas veiksmų planas.
  • Paklauskite, kokios mokykloje yra taikomos patyčių prevencijos programos ir veiksmai. Nebijokite, kad klausimas gali pasirodyti “ne į temą”. Patyčių prevencijos klausimas Švietimo ministerijos visose Lietuvos mokyklose yra iškeltas kaip prioritetinis. Yra apstu patyčių prevencijos programų, kuriose dalyvauja visos mokyklos (deja, dalis dalyvauja tik formaliai, bet dabar ne apie tai 😊).

2. Turėkite savo pasiūlymų/strategijų sąrašą tam atvejui, jeigu mokyklos atstovai vertingų pasiūlymų nepateiktų. Pavyzdžiui:
• Saugios visada saugusių prižiūrimos vietos mokykloje, kur autistiškas vaikas esant poreikiui galėtų pasislėpti nuo besityčiojančių, būtų saugus.
• Patyčių dėžutė, kurioje vaikai, patiriantys patyčias arba matantys patyčias iš kitų, bet nenorintys apie tai kalbėti su suaugusiais “akis į akį” – galėtų palikti žinutę.
• Speciali programa, didinanti mokinių informuotumą apie autizmo spektro sutrikimą ir kitus dažniau pasitaikančius sutrikimus.
• Bendros grupinės suaugusiųjų prižiūrimos veiklos (būreliai), kur įtraukiami ir vaikai su autizmo spektro sutrikimais.

3. Pakalbėkite apie galimybę turėti mokykloje “Draugo” (buddy) programą. Tai viena iš efektyvesnių programų, kuomet neurotipiškas vaikas, kuris yra mėgiamas bendraklasių, turi autoritetą ir yra jautrus bei empatiškas – “suporuojamas” su specialiųjų poreikių turinčiu vaiku. Neurotipiškas vaikas gauna užduotį būti autistiško vaiko globėju – praleisti su juo kažkiek laiko, įtraukti jį į veiklas ir žaidimus, pagloboti sudėtingesnėse situacijose. Paprastai tai turi labai teigiamos įtakos autistiško vaiko statusui ir tam, kaip jį priima kiti. Tai pat tai duoda gerą poveikį vaiko pasitikėjimui savimi ir savęs vertinimui.

4. Draugiškai paprašykite pagalbos iš mokyklos personalo, kuris nedalyvauja ugdymo procese – valgyklų darbuotojų, rūbininkių, mokyklinių autobusiukų vairuotojų, prie įėjimo budinčių darbuotojų ir pan. Patyčios dažnai vyksta teritorijose, kur mokytojai nepraleidžia daug laiko ir nestebi vaikų. Jei papasakosite apie savo vaiką ir kokia pagalba būtų vertinga – tikėtina, kad šie žmonės bus geranoriški, atkreips dėmesį ir užkirs kelią bent daliai patyčių situacijų.

5. Pakalbėkite su patyčių iniciatorių tėvais. Labai svarbu išlaikyti draugišką toną ir vengti susipriešinimo. Neužgauliokite ir nesmerkite besityčiojančio vaiko, net taip tik priversite jo tėvus užimti gynybinę poziciją. Tvirtas, bet konstruktyvus bendravimas duos geriausią rezultatą.

6. Susižinokite savo teises ir susijusius įstatymus. Mokyklos turi užtikrinti vaikų saugumą jose. O smurtaujančių vaikų tėvų laukia atsakomybė už vaikų nusižengimus. Kreipimasis su skundais į atitinkamas instancijas yra kraštutinė priemonė. Tačiau jeigu nei iš mokyklos, nei iš patyčių iniciatorių tėvų nesulauksite noro bendradarbiauti – svarbu žinoti ir šią priemonę.

7. Nepamirškite, kad jeigu nepavyksta pasiekti sutarimo su tam tikro lygio žmonėmis – jūs beveik visada galite ir turite pereiti į sekantį lygį. Klasės auklėtoja ignoruoja jūsų problemą? Kalbėkitės su mokyklos direktore. Direktorė abejingai žiūri į situaciją? Kreipkitės į rajono Švietimo skyrių. Fiziškai smurtaujančių vaikų tėvai iš jūsų šaiposi ir nereaguoja? Kreipkitės į teisėsaugos institucijas dėl vaiko fizinio sužalojimo, net jei tai yra mėlynė ar nedidelis nubrozdinimas. Nesijauskite dėl to blogai – juk jūs ginate savo vaiką ir prašote dalykų, kurių turi teisę tikėtis kiekvienas tėtis/mama – kad jų vaikas mokykloje bus fiziškai ir emociškai saugus ir kad juo bus tinkamai pasirūpinta. Juk nesijaučiate blogai, kai prašote kasininkės prekybos centre nuskenuoti prekes, ar ne? Nes tai yra tiesioginė jos darbo dalis ir atsakomybė.

8. Duokite savo vaikui visas būtinas socialinių įgūdžių instrukcijas, mokykite jį. Įgūdžiai, kurie būtini, norint išvengti tapimo patyčių objektu, yra labai įvairūs. Nuo rūpinimosi asmenine higiena, rūbais – iki bazinių gerų manierų.
Taip pat vaikai turi būti apmokyti, kur ieškoti saugumo nutikus pavojingai situacijai, į ką kreiptis ir pan. Patirtis rodo, kad vaikai slėpimuisi nuo agresijos intuityviai yra linkę rinktis nuošalias vietas – rūbines, persirengimo kambarius, wc patalpas. Ir tokiu būdu tampa dar lengvesniais taikiniais, nes į šias patalpas neužsuka suaugusieji. O ir apskritai liudininkų ten mažai. Išmokykite vaiką “slėptis” erdvėse kur yra patikimų suaugusių žmonių. Paaiškinkite kokia yra tinkama reakcija į patyčias. Mokykite atskirti kur yra patyčios, o kur normalus pajuokavimas be piktų ketinimų.
Su šia užduotimi, kuri yra labai kompleksinė, jums pagelbėti turėtų ir socialiniai pedagogai, terapeutai bei kiti specialistai, kurie dirba su jūsų vaiku.

Ar jums teko atsidurti tokioje situacijoje, kai tyčiojosi iš jūsų vaiko? Jei taip – kokias priemones išbandėte, kas veikė, kas neveikė? Ką galite patarti kitiems tėvams? Labai laukiame jūsų komentarų ir pasidalinimų po straipsniu.

Naudoti šaltiniai:

https://www.iidc.indiana.edu/pages/bullying-and-students-on-the-autism-spectrum
https://researchautism.org/five-steps-parents-can-take-to-prevent-bullying/
https://www.autism-society.org/wp-content/uploads/2014/09/3-R%E2%80%99s-for-Bullying-Prevention-Recognize-Respond-and-Report.pdf
https://www.appliedbehavioranalysisedu.org/how-can-i-protect-my-autistic-child-from-bullying/
https://www.autism.org.uk/about/in-education/bullying/guide-parents.aspx