Aspergerio Sindromas ir Santuoka: Iššūkiai ir Sprendimai

Meilė yra gražus ir dažnai rožinius akinius uždedantis jausmas. O meilė Aspergerio sindromą turinčiam stipriosios lyties atstovui gali būti ypatinga. Aspergerio sindromą turintis vyras paprastai gana nesunkiai užkariauja moterų širdis – uždaras, ramus, gal kiek keistokas, bet tuo pačiu ir jaudinančiai paslaptingas. Intelektualus, santūrus ir patikimas. Daliai merginų jau nuo bendravimo pradžios į akis krenta tai, kad naujasis draugas atrodo kiek šaltokas, mažiau empatiškas ir jautrus, tarsi ir išlaiko tam tikrą atstumą. Tačiau tai paprastai nurašoma per trumpam santykių ‘’stažui”. Kadangi pažintis nėra sena, tai ir per didelio dvasinio artumo tarsi nereikia norėti. Padaroma prielaida, kad artumas atsiras su laiku.

Tačiau, bėgant mėnesiams ir net metams – situacija nesikeičia arba blogėja. Partneriai yra kartu, bet tuo pačiu ir tarsi atskirai – kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Maža to, pradeda ryškėti keistokos sutuoktinio savybės: galbūt jis turi savo griežtą tvarką ir rutinas ir tiesiog praranda savitvardą jei kažkas jas sutrikdo. Galbūt valgo vieną ir tą patį patiekalą tris kartus per dieną, septynias dienas per savaitę. Arba turi keletą mėgiamų rūbų ir kategoriškai atsisako juos keisti kitais. Turi pomėgių ir interesų, kuriais gali užsiimti ir apie kuriuos nori kalbėti 24 valandas per parą. Nepaguodžia taip, kaip norėtųsi užklupus sunkiai situacijai. Neapkabina kai reikia. Moteris pradeda jaustis nereikalinga, vieniša, atstumta, neretai įkrenta į depresiją. Ir tuo pat metu išgyvena kaltę bei nesiryžta palikti partnerio, nes greta išvardintų trūkumų jis turi ir eilę išskirtinių privalumų – yra protingas, sąžiningas, patikimas, ištikimas, nuoširdus, visada sako tiesą ir yra tiesiog… geras žmogus.

Tai gana tipinė situacija, kurioje atsiduria moterys, ištekėjusios už vyro, turinčio Aspergerio sindromą. Neretai nei pats Aspergerio sindromą turintis žmogus, nei jo partneris net nenutuokia apie sindromą.  Vis tik, jeigu skaitote šį straipsnį, veikiausiai jau turite šiek tiek informacijos ir ieškote išeičių iš susidarusios situacijos. 

Sunku tokią sudėtingą temą išsamiai išanalizuoti viename straipsnyje, tačiau pasistengsiu paliesti bent dali dažnai pasitaikančių iššūkių šeimoje, kurioje vienas partneris yra neurotipiškas, o kitas – turi Aspergerio sindromą. Bei paminėsiu bent dalį strategijų, kurios padeda efektyviai gerinti santykius tokioje poroje.

Diagnozės sužinojimas ir priėmimas

Aspergerio diagnozavimas – pirmas žingsnis, kuris, savaime suprantama, yra būtinas, jeigu norite sėkmingai susitvarkyti su iššūkiais, kylančiais šeimoje. Lietuvoje gali būti keblu gauti formalią diagnozę, kadangi nėra jokios įstaigos, kuri specializuotųsi šio sutrikimo diagnozavime suaugusiems žmonėms. Trūksta ir specialistų, turinčių patirties su Aspergerio sindromu bei galinčių jį nustatyti. Galų gale, ir pats diagnozavimas nėra lengvas. Specialistui neretai gali reikėti papildomos informacijos iš sutuoktinio ar kitų šeimos narių. Ankstesnė patirtis su Aspergerio sindromu labai svarbi, nes šios patirties neturintis psichoterapeutas ir porų konsultantai gali ne pagelbėti, o atvirkščiai – dar pabloginti situaciją ir pakenkti poros santykiams.

Bet net jeigu diagnozė nėra formali, bet abu partneriai atpažįsta aiškius Aspergerio sindromo požymius ir mano, kad būtent jie gali būti sunkumų priežastimi – tai jau labai svarbus ir vertingas žingsnis. Nes suvokimas, kad tam tikrų partnerio poelgių priežastis yra ne egoizmas, „blogas charakteris‘‘, o kitokia neurologija, su kuria žmogus jau gimė ir jos pakeisti negali – padeda sumažinti kaltės, pykčio, frustracijos ir vidinio skausmo jausmą, kurį išgyvena abu partneriai. Netgi ir tais atvejais, kai sindromą turintis sutuoktinis atsisako priimti savo diagnozę – kitas partneris gali lengviau suprasti tam tikrus partnerio poelgius,  pakeisti savo požiūrį į juos ir lengviau priimti partnerį tokį, koks jis yra.

Abipusė motyvacija – svarbi

Norint pasiekti teigiamų pokyčių – labai svarbu, kad abu šeimos nariai būtų motyvuoti ir stengtųsi pagerinti situaciją. Jeigu stengsis tik vienas – pastangos duos tik labai trumpalaikį efektą. Situacijose, kai vienas iš partnerių stengtis nebenori, galbūt išgyvena depresiją, jaučiasi nusivylęs ir nebejaučia jokio ryšio su antrąja puse – draugiškas santykių nutraukimas gali būti teisingesnis sprendimas.

Geroji žinia – diagnozuotą Aspergerio sindromą turintys partneriai dažniausiai rodo tikrai stiprią motyvaciją prisidėti prie situacijos gerinimo.

Skirtingai veikiančių smegenų supratimas

Įsivaizduokite, kad esate skirtingų tolimų kultūrų atstovai ar net skirtingų planetų gyventojai ir bandote suprasti vienas kito papročius bei išmokti vienas kito kalbą. Tai bus labai arti tiesos poroje, kurioje vienas partneris – neurotipiškas, o kitas – autistiškas. Jūs esate skirtingi nuo prigimties, nes skiriasi jūsų neurologija. Galima dėl šių skirtumų pykti, o galima juos priimti ir vertinti, nes “kitoks” – nereiškia “ydingas”. 

Neurotipiški žmonės paprastai gali intuityviai ir be didelių pastangų suprasti kaip jaučiasi kitas žmogus. Tuo tarpu individui su Aspergerio sindromu – kur kas sunkiau suvokti kokia yra kito žmogaus dvasinė ar emocinė būklė. To pasekoje, Aspergerio sindromą turintis partneris visiškai netyčia ir nesąmoningai gali sakyti dalykus, kurie partneriui atrodys užgaunantys. Ar demonstruoti elgesį, kuris partneriui atrodys labai nejautrus ir užgaulus.

Todėl labai svarbu abiems partneriams išlikti smalsiems ir domėtis vienas kito mąstymo procesu, vidiniu pasauliu, aplinkos suvokimu vietoje to, kad daryti išankstines prielaidas apie tai, kaip partneris jaučiasi ar ką galvoja. Sukurti palaikančią atvirumo atmosferą ir nesmerkti mąstančio ir jaučiančio kitaip – nėra lengva. Tačiau pokalbis apie vidinius išgyvenimus tokioje atmosferoje padeda sukurti tvirtesnį ir kokybiškesnį ryšį. 

Dėmesys komunikacijai

Įvairaus tipo iššūkiai susiję su socialine komunikacija – vienas iš pagrindinių dalykų, būdingų daugeliui Aspergerio sindromą turinčių žmonių. Todėl natūralu, kad tarpusavio komunikacijos gerinimas šeimoje – yra vienas svarbiausių dalykų, kuriam reikia skirti daug dėmesio.

Aspergerio sindromą turintys žmonės sunkiai supranta užuominas, kūno kalba perduodamą informaciją, balso intonacijas, ironiją. Jie patiria sunkumų, kai reikia pradėti ir palaikyti pokalbį, tinkamai paguosti ar palaikyti partnerį. Dėl šių priežasčių neurotipiškas partneris dažnai jaučiasi pamirštas, nesuprastas, nesvarbus, izoliuotas ir vienišas.

Norint pagerinti situaciją, reikėtų išmokti nuolat aiškiai ir labai tiesmukai komunikuoti – ko tikimąsi iš partnerio ir ką šis turėtų padaryti. Tiesiai reikia komunikuoti ir apie patiriamas emocijas – pyktį, susierzinimą.  Jeigu partneris turi Aspergerio sindromą, net ir nuoširdžiai mylėdamas savo žmoną, jis veikiausiai nepastebės kūno kalbos ar suirzusio balso tono siunčiamų signalų. Labai tiesus savo emocinių, dvasinių, fizinių ir seksualinių norų įvardinimas partneriui yra vienintelis būdas užtikrinti, kad Aspergerio sindromą turintis sutuoktinis šiuos poreikius patenkins.

Čia labai svarbu pasakyti, kad partneris su Aspergerio sindromu paprastai tikrai nuoširdžiai stengiasi patenkinti mylimo žmogaus poreikius, jeigu aiškiai žino kokie tie poreikiai yra. Tiesa, tiesiog žinojimas, kad partneris turi kokį nors poreikį, dažniausiai dar nereiškia, kad sutuoktiniui su Aspergerio sindromu aišku ir kaip tinkamai tą poreikį patenkinti. Kuo aiškiau ir detaliau išsakysite savo lūkesčius, tuo lengviau partneris supras jus ir išmoks tinkamai reaguoti į jūsų norus. Pvz. vietoje pasakymo “Aš jaučiuosi blogai, nes mes nebesikalbam”, teisingiau būtų pasakyti “Aš labai norėčiau, kad mes kasdien suguldę vaikus bent po pusvalandį pasikalbėtume. Tu padarytum man arbatos ir mes vienas kitam papasakotume kaip praėjo diena. Ir kai mes kalbamės apie darbą, man nereikia, kad tu ieškotum sprendimų mano problemoms, man reikia tiesiog kad tu mane apkabintum ir pasakytum, kad tu mane palaikai ir mano darbdaviams labai pasisekė, kad jie mane turi.”

Seksualinių poreikių suderinimas

Aspergerio sindromą turintys suaugę arba yra pernelyg seksualiai aktyvūs, arba jų susidomėjimas seksualiniais santykiais pernelyg mažas. Gerokai dažniau pasitaiko antrasis variantas. Labai svarbu suprasti, kad tai neturi nieko bendro su partnerės patrauklumu.  Tiesiog turintiems Aspergerio sindromą būdingas pernelyg didelis arba pernelyg mažas sensorinis jautrumas, dėl kurio intymūs santykiai gali kelti nemalonių ir diskomfortiškų pojūčių (arba kaip tik – nekelti beveik jokių pojūčių). Taip pat daliai vyrų, turinčių Aspergerio sindromą, gali būti būdingas pernelyg „mechaniškas“, „robotiškas“ elgesys lovoje, nekreipiamas dėmesys į preliudijos žaidimus, partnerės emocinę būklę. Taip nutinka dėl to, kad Aspergeriukams būdingi sunkumai “skaitant” kūno kalbą. Aspergerio sindromą turinčiam partneriui sunku iš kūno kalbos suprasti kas partneriui patinka (arba atvirkščiai – nepatinka) ir atitinkamai keisti savo elgesį.

Kad ir kaip neromantiškai tai skambėtų – jeigu jūsų sutuoktinis turi Aspergerio sindromą, efektyviausias būdas pagerinti lovos reikalus – labai tiesiai išsakyti savo lūkesčius ir įvardinti kas jums patinka ar nepatinka.

Net ir atidėjus į šalį neurologinius skirtumus – visiems žmonėms būdingi gana dideli seksualinių poreikių skirtumai. Todėl kaip ir kitose porose, abu partneriai turi dėti pastangas vienas kito poreikių supratimui, emocinio ryšio palaikymui tiek miegamąjame, tiek už jo ribų.

Depresijos, nerimo, OCD ir aktyvumo ir dėmesio sutrikimų kontrolė 

Žmonės, turintys Aspergerio sindromą, daug dažniau susiduria su aukščiau išvardintais sutrikimais. O nediagnozuoti ir negydomi šie sutrikimai veda į būklės blogėjimą ir neigiamų Aspergerio savybių išryškėjimą  – padidėja impulsyvumas, atsiribojimas. Gali atsirasti pykčio priepuoliai, o iš to seka ir padidėjusi įtampa santykiuose. Labai svarbu laiku pastebėti depresiją, nerimą ir pradėti tinkamą gydymą terapija ar/ir vaistais.

Savianalizė, savęs supratimas ir rūpinimasis SAVIMI

Daugybėje santuokų su Aspergerio sindromą turinčiais vyrais, jų neurotipiškos žmonos yra labai rūpestingos, gerai organizuotos moterys, kurios pasirinko būtent tokį partnerį norėdamos jam padėti ir juo rūpintis. Kai kurie tyrimai rodo, kad gana didelis procentas tokių moterų turėjo tėvą ar motiną su Aspergerio sindromu. Ir būtent patirtis jų pačių šeimoje paskatino ieškoti sutuoktinio su Aspergerio sindromu, nes toks vyro tipas joms atrodė “pažįstamas”. Nemaža dalis neurotipiškų moterų taip pat įvardino, kad pasirinko autistišką partnerį sudėtingu savo gyvenimo etapu, nes patikimas, tylus, ramus, intelektualus ir lojalus partneris suteikė joms emocinio saugumo jausmą. Aiškus partnerio pasirinkimo motyvų įsivardinimas sau padeda lengviau pasirinkti tolimesnius žingsnius. Juk visada galite rinktis į ką fokusuotis – ar tai, ko jums trūksta iš esamo partnerio, ar tai – ką jis turi išskirtinio ir dėl ko jį pasirinkote.

Kita savęs supratimo dalis susijusi su savo poreikių supratimu, įvardinimu ir pasirūpinimu jais. Neurotipiškam partneriui būtina skirti laiko savo mylimoms veikloms ir interesams, kuriuos galbūt pamiršo todėl, kad tempė ant pečių visą buities naštą. Taip pat neurotipiškam partneriui būtina susirasti emocinės paramos išorėje ir sukurti draugiškų santykių su kitais žmonėmis. Nes lūkestis sulaukti reikalingos emocinės paramos iš Aspergerio sindromą turinčio sutuoktinio gali būti nerealistiškas.

Bendrų veiklų planavimas ir užtikrinimas

Daugelis porų bendravimo pradžioje turi tam tikrų bendrų interesų ir veiklų – pasivaikščiojimų, kelionių, šokių ir pan. Susituokus, dėl kasdienių darbų ir rutinų, tokių bendrų veiklų paprastai sumažėja. Susituokus su žmogum, turinčiu Aspergerio sindromą – abu sutuoktiniai pradeda tarsi gyventi paralelinius gyvenimus. Aspergerio sindromą turintis partneris dažnai įsitraukia į jam įdomų hobį ar veiklą vienas ir nejaučia poreikio, kad ir partneris dalyvautų šiose veiklose ir jomis mėgautųsi. Tai gali tęstis dienomis ar net mėnesiais visiškai neskiriant laiko partneriui ir jo nepasigendant. Todėl neurotipiškas partneris jaučiasi atstumtas, izoliuotas ir labai vienišas.

Tyrimai rodo, kad poros, kurios pramogauja kartu – lieka kartu. Bendrų laisvalaikio pramogų turėjimas gali padėti sumažinti emocinį ir fizinį atstumą tarp sutuoktinių, kuris dažniausiai būdingas santuokose su Aspergerio sindromą turinčiu žmogumi. Todėl labai svarbu rasti būdą kartu dalyvauti veiklose, kurios įdomios abiems sutuoktiniams. Ir tokiu būdu stiprinti artumo ir bendrumo jausmą.

Vaikų auginimo strategijos

Dažniausiai porose, kuriose vyras turi Aspergerio sindromą – didžioji su vaikų auginimu susijusio krūvio dalis krenta ant neurotipiško sutuoktinio pečių. Individai, turintys Aspergerio sindromą gali būti labai gerais tėvais, kai kalba eina apie konkrečius darbus: nuvežti vaikus į mokyklą ar darželį, pagaminti jiems valgyti, paruošti kartu namų darbus.

Tačiau situacijose, kur reikia atliepti emocinius vaikų poreikius – sutuoktiniui su Aspergerio sindromu veikiausiai reikės partnerio pagalbos. Autistiškas partneris gali neatpažinti situacijų kai vaikui reikia paguodos ir nuraminimo – ir tiesiog ignoruoti vaiką tokiose situacijose. Gali sakyti vaikui pernelyg užgaunančias pastabas. Gali būti neadekvačiai griežtas ir reiklus, arba atvirkščiai – pernelyg atlaidus, viską ignoruojantis ir tiesiog atsiribojęs. Todėl čia gali prireikti neurotipiško partnerio pagalbos – pradedant paprastais patarimais ką pasakyti vaikui sudėtingesnėje situacijoje ar kaip jį paguosti. Ir baigiant bendro laisvalaikio suorganizavimu. Nes Aspergerio sindromą turintis sutuoktinis dažnai turi sunkumų su vykdomąja funkcija ir planavimu. Taip pat neurotipiškasis sutuoktinis turėtų pagelbėti organizuojant bendras šeimos veiklas, kurios leistų antrajai pusei sukurti tvirtesnį ryšį su vaiku.

Lūkesčių valdymas ir susilaikymas nuo smerkimo 

Vienas iš kertinių dalykų santuokos sėkmei yra yra suprasti, kad tarp neurotipiškų individų ir individų su Aspergerio sindromu yra esminių neurologinių skirtumų. Šie skirtumai tam tikra prasme apriboja galimybes keistis ir adaptuotis vienam prie kito. Ir todėl visi lūkesčiai vienas kitam turi būti pakoreaguoti, atsižvelgiant į šiuos skirtumus.

Motyvuotos poros, įdedančios daug darbo, kad pagerintų situaciją šeimoje – pasiekia išties realių ir didelių pokyčių, kurie labai vertingi abiems partneriams. Tačiau pokyčiai paprastai neįvyksta per naktį. Tam reikia nemažai laiko, pastangų. Kartais pats procesas atneša nemažai skausmo ir nusivylimų. Be to, procesas nėra baigtinis – norint turėti sėkmingą santuoką, kuri teikia pasitenkinimą abiems sutuoktiniams – dėti pastangas tenka visą gyvenimą.

Kita vertus, tai būdinga absoliučiai visoms santuokoms, taip pat ir toms, kur abu sutuoktiniai yra neurotipiški. Bet kokioje santuokoje, norint užtikrinti kad ji truks ilgai ir bus sėkminga – abu partneriai turi taikytis vienas prie kito ir daryti tam tikrus dalykus kitaip, nei darė iki santuokos.

Ir pabaigai norėčiau priminti profesoriaus S. Shore citatą:  “Jeigu jūs sutikote vieną žmogų su Aspergerio sindromu, tai jūs sutikote vieną žmogų su aspergerio sindromu”. Nors nemaža dalis iššūkių gali būti panašūs visose porose, kuriose vienas iš poros narių turi Aspergerio sindromą – svarbu nepamiršti, kad kiekvienas individas su Aspergerio sindromu yra skirtingas ir kiekviena santuoka unikali. Todėl siūlomos strategijos bus efektyvios ir tiks ne visoms poroms. 

Tačiau kiekvienoje poroje pamatiniai dalykai, kurie reikalingi abiems partneriams, yra  rūpestis, supratimas, atjauta, ryšys, pagarba ir pasitikėjimas. Ir tai galioja tiek neurotipinėse porose, tiek porose, kuriose vienas iš sutuoktinių turi Aspergerio sindromą.

Šaltiniai:

https://www.aane.org/marriage-aspergers-syndrome-14-practical-strategies/

https://www.betterhelp.com/advice/aspergers/how-to-survive-an-asperger-marriage/

https://www.everydayhealth.com/aspergers/coping-with-a-partners-aspergers-syndrome.aspx

http://www.evmendes.com/wp-content/uploads/2015/05/ASMarriage14Strategies.pdf