Kas yra autistiškų žmonių protrūkiai ir kuo jie skiriasi nuo „ožiukų”

Klyksmas, ant grindų besiraitantis ar tiesiog aplink esančius daiktus ant žemės šluojantis vaikas, kartais net įnirtingi bandymai įspirti ar smogti jį bandantiems raminti aplinkiniams. Daugelis iš mūsų esam matę šį vaizdą. Tačiau tikrai ne visi žinome, kad toks elgesys ne visada reiškia nevaldomus ožius, išlepimą ar manipuliaciją tėvais.  Itin audringos, sunkios, dažnai ilgai trunkančios scenos, būdingos autistiškiems vaikams – yra visai kas kita nei noras priversti kitus šokti pagal jo dūdelę. Anglų kalba jos turi net specialų pavadinimą – “meltdown”. “Meltdown” – anglų kalboje reiškia branduolinę katastrofą, kuomet atominėje elektrinėje perkaitęs kuras ištirpdo reaktoriaus šerdį. Ir šis žodis gana tiksliai nusako autistiško protrūkio esmę.  Lietuvių kalboje šis terminas dar neturi atitikmens ir vadinamas labai skirtingai.  Aš šiame straipsnyje naudosiu bloge “Autisto tėtis” pasiūlytą protrūkio terminą, nes manding, jis labiausiai atitinka šios būsenos esmę.

Kuo autistiškas protrūkis (meltdown) skiriasi nuo vaikiškų “ožiukų”

Vaikiški pykčio priepuoliai, arba ožiai – paprastai  sąmoningas manipuliacinio pobūdžio elgesys, kuriuo vaikai bando išsireikalauti tam tikro daikto, poelgio ar tiesiog tėvų dėmesio. Tuo tarpu autistiškas protrūkis – kur kas sudėtingesnis, labiau emocingas, ilgiau trunkantis ir sunkiau suvaldomas procesas, sąlygotas vaiko neurologijos.

Tai yra tiesiog mažo žmogučio, patiriančio perkrovą, didžiulį stresą ar nepakeliamą dirginimą pagalbos šauksmas ir bandymas išsivaduoti iš kankinančios būklės.

• Protrūkiai neturi sąmoningai suprantamo tikslo. Kaip jau minėjau aukščiau, vaikiški “ožiukai” ir pykčio priepuoliai paprastai yra manipuliacinio pobūdžio. Vaikas gali griūti, klykti, spjaudytis, muštis ir kitaip išreikšti pasipiktinimą, bet visa tai jis daro tikslingai – norėdamas pasiekti konkretaus tikslo ir priversti suaugusius elgtis jam tinkamu būdu. Tikslai gali būti įvairiausi – gauti žaisliuką, neiti miegoti ir panašiai. Tuo tarpu protrūkiai neturi manipuliacinio elemento. Tai yra tiesiog mažo žmogučio, patiriančio perkrovą, didžiulį stresą ar nepakeliamą dirginimą pagalbos šauksmas ir bandymas išsivaduoti iš kankinančios būklės.  Jeigu ožiukus rodantis vaikas paprastai stebi kaip į jo ‘’pasirodymą’’ reaguoja suaugusieji, tai protrūkį patiriančiam vaikui nerūpi ar jis sulaukia suaugusiųjų dėmesio. Jis dažniausiai tiesiog neturi energijos ir jėgų tuo rūpintis.
• Protrūkio metu vaikas labai ribotai kontroliuoja save, arba išvis nekontroliuoja. Jeigu vaikas rodo “ožius” – jo veiksmai kaip taisyklė gana gerai kontroliuojami. Pavyzdžiui, jeigu jis griūna ant prekybos centro grindų – tai daro tai taip, kad nesusižeistų. Dalis tėvų dorojasi su “ožiais” tiesiog ignoruodami vaiką ir nekreipdami dėmesio. Ir ši strategija dažnai puikiai veikia, nes visos scenos tikslas ir yra paveikti suaugusįjį. Nėra suaugusiojo – nėra prasmės ir rodyti ožius. Tuo tarpu, jeigu autistišką vaiką ištinka protrūkis – jis dažnai labai ribotai kontroliuoja situaciją. Ir jei griūna – gali rimtau užsigauti. Jeigu tranko save – tai trankymas gali sukelti rimtą fizinį skausmą ir sužeidimus. Akivaizdu, kad tokiose situacijose vaiko ignoravimas – blogiausias sprendimas.
• Protrūkiai būdingi ne tik mažiems vaikams. Jų būna ir paaugliams bei netgi suaugusiems žmonėms, esantiems autizmo spektre. Protrūkiai taip pat gali pasireikšti ir individams su vadinamuoju gerai funkcionuojančiu autizmu.
• “Ožiai” praeina, kai vaikas pasiekia norimo tikslo, protrūkiai – ne.  Jei mažas pikčiurna raitosi ir klykia ant prekybos centro grindų reikalaudamas Žaibo Makvyno, tai paprastai,  ištiesus jam norimą žaislą, vaikas kaip niekur nieko pakyla. Jo veidą nušviečia šypsena ir atrodo visos šios pykčio scenos nė nebuvo. Deja, protrūkio taip lengvai suvaldyti nepavyks. Kartais atrodo, kad protrūkį sukėlė tokia pati ožiams būdinga situacija – tėvai kažko nenupirko, kažko nedavė. Tačiau dažniausiai ši situacija būna tik galutinis dirgiklis, aktyvuojantis protrūkį. Tikrosios priežastys dažniausiai yra  kitos ir sunkiau suvaldomos – per daug dirgiklių (šviesos, muzika ar garsai prekybos centre), nesaugumo jausmas (nepažįstamos patalpos, svetimi žmonės) ir pan. Protrūkio priežastys dažnai lyginamos su aisbergu. Mes pamatome tik pačią viršūnėlę – paskutinį dirgiklį prieš prasidedant protrūkiui. Tačiau po vandeniu slypi visas ledynas – daug tikrųjų priežasčių. Todėl, natūralu, kad jeigu bandysite pašalinti tą paskutinį dirgiklį ir įgyvendinti vaiko norą  – protrūkis nenuslūgs.
• Protrūkiai yra nuspėjami. Jie visada prasideda augančio streso signalais. Šie signalai gali būti tiek labai subtilūs – pavyzdžiui prašymas “išeiti iš šios vietos”, gali būti ir akivaizdesni  -pavyzdžiui ausų užsidengimas rankomis. Bet kuriuo atveju  – prieš prasidedant protrūkiui galima pastebėti fizinius signalus, rodančius jo artėjimą.
• Prieš pat protrūkį ir jo metu dažnai pasireiškia labai intensyvūs stimai. Stimai – pasikartojantys, į savęs raminimą nukreipti judesiai, pavyzdžiui pirštų gniaužymas. Labai intensyvūs stimai, pvz. energingas lingavimas, trankymas į kaktą ranka ar kitas akivaizdus susijaudinimas rodo, kad autistiškas žmogutis patiria labai didelį stresą ir protrūkio rizika labai aukšta.

Nors protrūkio metu kiekvieno jį patiriančio reakcijos būna labai skirtingos, tačiau dažniausiai protrūkį išgyvenantis žmogus būna užvaldytas savo paties emocijų ir labai ribotai valdo save. Pabėgimas, smūgiai, savęs žalojimas, verkimas, klyksmas…Visos reakcijos įmanomos ir visos jos gali vykti vienu metu. Protrūkis atrodo dar labiau gąsdinantis ir pavojingas, jeigu jį patiriantis individas yra fiziškai didelis ir stiprus.

Prasidėjus protrūkiui, suvaldyti situaciją yra gana nelengva ir pagrindinis tikslas yra – užtikrinti saugumą. Tiek autistiško asmens, tiek aplink esančių. Tačiau, jeigu skirsite pakankamai pastangų ir laiko artėjančių protrūkio ženklų pažinimui, pačio vaiko išmokymui pamatyti šiuos ženklus  – tikrai įmanoma pasiekti tam tikro progreso. Ir nors tikriausiai protrūkiai neišnyks iš autistiško žmogaus gyvenimo visiškai, tačiau įmanoma pasiekti, kad jų būtų gerokai mažiau.