Mitai ir faktai apie Aspergerio sindromą

Pasidalinkite šiuo straipsniu

Aspergerio sindromas – neurologinės raidos ypatumas. Turintys sindromą paprastai patiria sunkumų bendraudami su kitais, atpažindami kitų emocijas ir jausmus bei reikšdami savo emocijas kitiems priimtinais būdais. Tuo tarpu pažintinė ir kalbinė Aspergerio sindromą turinčių raida yra visiškai įprasta (jeigu ji nėra įprasta, tai dažniausiai diagnozuojamas ne Aspergerio sindromas, o autizmas).

Pirmą kartą Aspergerio sindromas paminėtas 1944 metais, kai jį išsamiai išanalizavo ir aprašė austrų pediatras Hansas Aspergeris. Nepaisant to, kad nuo 1944 metų praėjo daug laiko, šis autizmo spektro sutrikimas vis dar tebėra apipintas daugybe mitų, kurie padaro nemenkos žalos – pradedant sindromą turinčių vaikų stigmatizavimu, baigiant tuo, kad tokiems vaikams laiku nesuteikiama pagalba, tikint, kad iš Aspergerio sindromo išaugama. Vienas pagrindinių mitų susijęs su tariamu šių žmonių šaltumu, nedraugiškumu ir noru izoliuotis.

Mitas: Žmonės, turintys Aspergerio sindromą, yra linkę izoliuotis nuo kitų ir nenori užmegzti artimo kontakto, susirasti draugų

Faktas: Vaikai ir suaugę, turinys Aspergerio sindromą, neabejotinai nori turėti draugų. Artimo draugo turėjimas jiems labai svarbus. Nemažiau svarbu ir tai – kad Aspergerio sindromo turėtojai paprastai yra išskirtinai nuoširdūs, lojalūs ir patikimi draugai. Paprastai jie itin tolerantiški, nelinkę veltis į intrigas ir apkalbas, neužsiima socialiniais “žaidimais” ir nėra linkę megzti santykių, kurie pagrįsti tik naudos siekimu.

Nepaisant didelio noro susirasti draugų, Aspergerio sindromą turintys žmonės stokoja įgūdžių, padedančių greitai užmegzti draugišką santykį. Maža to, dėl aukšto intelekto jie puikiai supranta, kad turi sunkumų šioje srityje ir dažniausiai labai kritiškai save vertina. Socialinės situacijos jiems sukelia stresą ir nerimą. O socialinis atsiribojimas yra tiesiog vienas iš būdų sumažinti šį stresą.

Mitas: Aspergerio sindromas – blogo auklėjimo pasekmė

Faktas: Aspergerio sindromą turinčių žmonių smegenys funkcionuoja kitaip, ir tai yra įgimta. Tėvų elgesys, auklėjimo strategija niekaip neįtakoja Aspergerio sindromo atsiradimo. Nepaisant to, tėvai vis tik gali turėti didelės įtakos tolimesnei vaiko su Aspergerio sindromu raidai. Jeigu dėl didelio tėvų užimtumo, finansinių problemų ar tiesiog žinių stokos Aspergerio sindromas nėra nustatomas laiku ir nesiimama priemonių, galinčių padėti vaikui – gali atsirasti papildomų problemų ir sutrikimų (pvz. depresija, nerimo sutrikimas). Arba tiesiog patys Aspergergerio simptomai gerokai paaštrėja.

 Mitas: Iš Aspergerio sindromo “išaugama”

Faktas: Iš Aspergerio sindromo nėra išaugama. Tačiau vaikui augant, neretai galima pastebėti, kad kai kurie sindromo simptomai sušvelnėja, arba dalis jų apskritai išnyksta. Taip nutinka todėl, kad augdami, Aspergerio sindromą turintys vaikai išmoksta prisitaikyti prie aplinkos ir geriau kontroliuoti savo elgesį, kuris kitiems gali atrodyti netinkamas. Pokyčiai gali būti ir labai ryškūs, jeigu Aspergerio sindromą turintis vaikas sulaukia reikiamos pagalbos. Intuicijos, įgimtų komunikacijos gebėjimų stoką jie išmoksta kompensuoti intelekto pagalba. Galbūt autizmo spektro sutrikimą turintis žmogus intuityviai nežino, kaip geriausia paguosti verkiantį, tačiau jis gali išmokti, kad ašaros rodo liūdesį. Ir kad pamačius ašaras – tinkamas veiksmas paklausti žmogaus kas nutiko, pasiūlyti pagalbą ar apkabinti.

Mitas: Visi turintys Aspergerio sindromą yra genijai

Faktas: Aspergerio sindromą turintys vaikai neretai vadinami mažaisiais genijais dėl savo rimtumo ir dėl to, kad žino daugybę faktų jiems aktualiomis temomis. Bei mielai dalinasi tais faktais su suaugusiais. Iš tiesų – daugelis Aspergeriukų turi aukštesnį nei vidutinis intelektą. Taip pat jie tipiškai turi išskirtinai puikią atmintį, yra analitiški, sistemingi ir išprusę (ypač jiems įdomiose srityse).

Tiesa, jie dažniau nei kiti patiria sunkumų organizuojant savo pačių laiką ir darbus, dėliojantis prioritetus. Taip pat jiems tenka įdėti itin daug pastangų mokantis su bendravimu, socialine sąveika susijusių dalykų. Dalykai, kuriuos neurotipiški vaikai išmoksta intuityviai, tarsi savaime  – iš turinčio Aspergerio sindromą vaiko reikalauja daug papildomų pastangų. Tai kelia stresą, vargina, nes mokykloje tokiam vaikai tenka dvigubas krūvis. Jis mokosi tarsi pagal dvi programas – oficialią mokyklos programą, kur reikia įgyti žinių. Bei “socialinę” programą, kur reikia išmokti prisitaikyti prie socialinės aplinkos, bendrautu su kitais. Todėl nepaisant aukšto intelekto – šių vaikų mokslo ir darbiniai pasiekimai gali būti menkesni, lyginant su kitais.

Mitas: Žmonės su Aspergerio sindromu visiškai nepalaiko akių kontakto

Faktas: Aspergerio sindromą turintys žmonės tipiškai jaučiasi diskomfortiškai įvairiose situacijose, reikalaujančiose “gyvo” bendravimo. Jiems kyla sunkumų, kai reikia teisingai apsibrėžti vadinamąsias bendravimo ribas, įvertinti asmeninę pašnekovo erdvę. Todėl stovėjimas per arti, arba atvirkščiai, pernelyg didelio atstumo palaikymas bendraujant, kalbėjimas pernelyg daug arba pernelyg atkaklus tylėjimas, bei ribotas akių kontakto palaikymas – gana tipinės Aspergerio sindromą turinčių žmonių charakteristikos. Beje, pasitaiko ir atvirkštinių variantų – atkakliai mokomas, kad “žiūrėti į akis labai svarbu” toks žmogus gali palaikyti pernelyg agresyvų akių kontaktą, t.y. nenatūraliai spoksoti.  Toks elgesys nėra tyčinis. Irnudelbtos akys šiuo atveju nereiškia kaltės jausmo, nenuoširdumo ar kitų negatyvių dalykų, kaip ir pernelyg atkaklus spoksojimas nereiškia agresijos ir nemandagumo.  Apibendrinant galima pasakyti, kad Aspergerio sindromą turintys asmenys palaiko akių kontaktą, tačiau jis nepastovus, trumpalaikis arba tiesiog neįprastas.

Mitas: Žmonės su Aspergerio sindromu stokoja empatijos 

Faktas: Tai nėra tiesa, nors apskritai – nėra sunku suprasti, kodėl atsirado būtent toks mitas. Aspergerio sindromą turintys žmonės patiria rimtų sunkumų, kai reikia įvertinti kito žmogaus kūno kalbą, subtilesnes veido mimikas ir balso tono pokyčius. Dėl šios priežasties, jiems gana prastai sekasi atpažinti, kad kitas žmogus patiria būseną, dėl kurios jam reikėtų paramos ir atjautos. Aspergerio sindromą turintiems taip pat trūksta natūralaus sugebėjimo parodyti empatiją kitiems priimtinu būdu. Nes užuojautos rodymo būdas, kuris priimtinas Aspergerio turėtojui –  nebūtinai atitinka kito žmogaus lūkesčius. Tačiau tai neturi nieko bendro su atjauta – Aspergerio sindromą turinčių žmonių tarpe jūs galite rasti daugybę labai geros širdies, jautrių ir užjaučiančių žmonių. Lygiai taip pat, kaip ir šio sindromo neturinčių tarpe. Tiesiog bendraujant su Aspergeriais, verta tiesiau išreikšti emociją. Jeigu pašnekovas nesureagavo į suirzusį balso toną – teisingas kelias būtų pasakyti “aš pykstu”, o ne tyliai pykti dėl pašnekovo nesupratingumo.


Pasidalinkite šiuo straipsniu

Susiję straipsniai...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *