6 mitai apie savižudybes ir tikrovė, kurią privalo žinoti kiekvienas
Lietuvoje kasmet nusižudo ~800 žmonių. Tai 2-3 žmonės per dieną. Statistiškai kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai 6 kitiems žmonėms. Tačiau nėra priemonių išmatuoti skausmą ir kitas psichologines pasekmes, kurias savižudybė sukelia nusižudžiusio žmogaus artimiesiems.
Žmogus, galvojantis apie savižudybę, gali neprašyti pagalbos. Bet tai nereiškia, kad jis pagalbos nenori. Žmonės, kurie atima savo gyvenimus – tiesiog nori, kad baigtųsi skausmas ir kančia ir nemato kitos išeities. Tačiau, svarbu žinoti, kad daugelis pasiryžusių savižudybei žmonių išgyvena stiprų vidinį konfliktą tarp noro gyventi ir noro sustabdyti skausmą. Daugelis pasirinktų kitokį kelią nei savižudybė. Bet labai stiprios nevilties, izoliacijos, skausmo, gedulo emocijos trukdo pamatyti kitokius galimus situacijos sprendimus ir išeitis.
Tačiau mes galime padėti pamatyti kitokias išeitis. Mes galime išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Dažnai tam nebūtinas nei specialus išsilavinimas, nei specialūs gebėjimai. Tam reikia tik dėmesingumo šalia esantiems ir truputėlio informacijos. Viena iš kliūčių, trukdančių pastebėti savižudybės riziką ir suteikti reikiamą pagalbą – klaidingi įsitikinimai apie savižudybes. Todėl šis straipsnis būtent apie tai.
Mitas: Žmonės kalbantys apie savižudybę, niekada iš tiesų nenusižudo
Faktas: Pagal statistinius duomenis – 8 iš 10 nusižudžiusių aiškiai kalbėjo apie ketinimus nutraukti savo gyvenimą. Žmones, kalbantys apie savižudybę, tokiu būdu gali ieškoti pagalbos ir palaikymo. Todėl jeigu žmogus kalba apie beviltiškas situacijas ir išsako ketinimą nusižudyti – į tai visada reikia žiūrėti rimtai.
Mitas: Žmogus, kuris nori mirti – anksčiau ar vėliau ras būdą nusižudyti
Faktas: Tai vienas pavojingiausių mitų, nes kartais jis paskatina nuostatą, jog yra beprasmiška bandyti padėti apie savižudybę galvojančiam žmogui.
Iš tiesų, kai žmogus galvoja apie savižudybę – dažnai jo jausmai ir mintys yra prieštaringi. Jis blaškosi tarp noro gyventi ir noro nutraukti kančią. Svarbu suprasti, kad dažniausiai joks žmogus nenori mirti. Savižudybė yra pasirenkama ne kaip būdas nutraukti gyvenimą, o kaip būdas nutraukti situaciją, kuri atrodo beviltiška, ar kančią, kuri tuo metu atrodo nepakeliama. Todėl labai svarbu proaktyviai stengtis tokiam žmogui padėti. Suteikus tinkamą pagalbą – paprastai žmogaus noras gyventi sugrįžta.
Mitas: Savižudybei ryžtasi tik žmonės, sergantys įvairiomis psichinėmis ligomis
Faktas: Nors tam tikras psichologines būkles ar rizikas turintys žmonės gali pasižymėti didesniu polinkiu į savižudybę. Tačiau toli gražu ne visi bandžiusieji nusižudyti ar nusižudę asmenys sirgo psichine liga. Savižudybės priežastimi gali tapti santykių problemos ir įvairios kitos stresinės situacijos – patyčios, namų praradimas, mylimų žmonių mirtis, sekinanti liga, trauma, seksualinė prievarta, darbo praradimas, atstūmimas.
Mitas: Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę – tai niekada nepasikeis. Jis visada turės šį polinkį
Faktas: Padidinta savižudybės rizika, aktyvus noras nusižudyti – daugeliu atveju yra trumpalaikis reiškinys, sukeltas tam tikros situacijos. Savižudybė dažnai yra bandymas suvaldyti labai gilias ir skausmingas emocijas ir mintis, kurias tuo metu patiria žmogus. Šioms emocijoms ar mintims išsisklaidžius, sumažėjus jų intensyvumui – išnyksta ir mintys apie savižudybę. Nors jos gali sugrįžti ir kartotis vėl ir vėl – jos nėra nuolatinės. Žmogus, turintis polinkį į savižudybę, gali nugyventi ilgą ir sėkmingą gyvenimą.
Mitas: Daugelis savižudybių įvyksta be įspėjimo
Faktas: Įspėjamieji ženklai – tiek vizualiai matomi, tiek girdimi – lydi daugelį savižudybių. Todėl labai svarbu žinoti ir suprasti požymius, liudijančius savižudybės grėsmę. Tokie teiginiai kaip “Tu pasigailėsi, kai manęs nebebus” ar “Aš nebematau jokios išeities” – turi būti priimami ir vertinami rimtai. Net jei jie pasakomi tarsi juokais, atsitiktinėse situacijose.
Tiesa, daugeliu atvejų, apie savižudybę galvojantis žmogus rodo vienokius ar kitokius ženklus tik artimiausiems žmonėms. Artimieji dėl informacijos stokos gali nepažinti šių ženklų, nesusieti jų su savižudybės grėsme – ir todėl vėliau tiesiog atrodo, kad savižudybė buvo staigi ir netikėta.
Mitas: Kalbėjimas apie savižudybę gali paskatinti savižudišką elgesį
Faktas: Labai dažnai žmonės, galvojantys apie savižudybę paprasčiausiai nežino su kuo apie tai pasikalbėti. Arba bijo pasidalinti savo mintimis ir būti pasmerkti, nesuprasti. Todėl atviras kalbėjimas apie savižudybę būtinas. Tai yra vienas iš būdų parodyti žmogui, kad yra ir kitokių situacijos sprendimų. Taip pat atviras pokalbis padeda laimėti šiek tiek laiko, per kurį savižudiškos mintys gali nuslūgti, žmogus pasijunta geriau ir kelias savižudybei užkertamas.
Šaltiniai:
https://www.who.int/mental_health/suicide-prevention/myths.pdf
https://www.helpguide.org/articles/suicide-prevention/suicide-prevention.htm
[Heateor-SC]
